Kalbant apie prevencijos priemonės, kaip ir visur gyvenime, turime atsižvelgti ne tik į jų efektyvumą, bet ir į kainą (turiu galvoje ne vien finansinę įdiegimo kainą).
Tarkime užtvaras, neleidžiantis išvažiuoti ant šaligatvio, ar tvora aplink svarbius valstybinius objektus, yra pateisinamos prevencinės priemonės – jos efektyviai neleidžia atlikti nepageidaujamų veiksmų ir tuo pat metu yra labai „nebrangios“ – nepažeidžiamos jokios esminės piliečių teisės (nebent kas nors įsivaizduoja, jog į jo prigimtines teises įeina pasivažinėjimas džipu per šaligatvį, medžiojant bobutes ar pasėdėjimas su alaus buteliu Ignalinos atominės elektrinės valdymo centre).
Tuo tarpu pvz., visuotinis stebėjimas yra labai „brangi“ prevencinė priemonė, nes visiškai atima vieną iš pamatinių žmogaus teisių – teisę į privatumą (galima pradėti diskusiją apie tai, kodėl susiformavo ir yra visuotinai priimtos, bent jau Vakarų civilzacijoje, būtent tokios, o ne kitokios žmogaus teisės, bet gal nereikia

). Be to jei tvorelė prie šaligatvio riboja
tik pažeidėjo laisvę (važiuoti šaligatviu negalima, todėl kol nepažeidi įstatymo, t. y. nenori važiuoti šaligatviu, tavo laisvė
de facto nėra ribojama), tai visuotinis stebėjimas riboja
visų laisves (nesvarbu, ar aš elgiuosi dorai, ar esu nusikaltėlis, tačiau esu stebimas), todėl pastaruoju atveju priemonės taikymas yra neproporcingas. Todėl mano kuklia nuomone ji nėra pateisinama. O bandymai tarp bet kokių ribojimų dėti lygybės ženklą – gan pigi demagogija
